Apie sistemą

 Bruce Lee yra išreiškęs mintį, kad kovos menuose svarbiausia ne treniruočių skaičius, o sugebejimas atmesti tai, kas nereikalinga, tai, kas nėra svarbu.  Toks yra kovotojo Dao, kovotojo kelias. Kelias, kurio trukmė yra žmogaus gyvenimas. Einame keliu tam, kad gyventume. Karjera ir šlovės sezonas nesitęsia amžinai, nors tai ir vilioja. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir dažnai nėra aišku, kas motyvuoja žmogų eiti tuo keliu toliau. Kovotojo keliu tam..., kad nekovoti.

 

 Gili prasmė slypi Kovos menų filosofijoje. Ir aš turiu savo nuomonę apie tai, ką reiškia kovoti, kad nekovoti. Paprastai tai paaiškėja nuėjus gerą kelio gabalą. O, ką išsiaiškini pats, tai ir turi didžiausią vertę tau.
 Nors įvairūs kovos menai moko to paties, vis dėlto, įtaką žmogaus protui, dvasiai ir kūnui jie turi skirtingą. Viskas priklauso nuo principų, arba "kertinių" akmenų, kuriais remiasi vienas ar kitas kovos stilius. Ir nors tie stiliai yra skirstomi į minkštus ir kietus, išorinius ir vidinius, šiaurinius ir pietinius, tikrus ir netikrus, skirtus specialiosioms tarnyboms ir paprastiems piliečiams, manyčiau, kad viskas priklauso nuo to, kaip mes suvokiame galimas grėsmes ir kokias priemones treniruojame joms priešpastatyti. Grėsmės visada yra susijusios su įtampa ir baimėmis. Gyventi baimėje reiškia lėtai sudegti. Taigi ir į grėsmes reikėtų žiūrėti subtiliai. Gatvės filosofija moko turėti stiprų smūgį, būti įžūliu, mokėti apsimetinėti, pasikliauti raumenimis ir veikti kuo paprasčiau.  Kovos menai yra labai moralūs. Jie nemoko žudyti. jie moko žmogų auginti ir lavinti. Kovos menai, pirmiausia, moko meistriškumo. Moralė čia labai svarbi, o nuo pamato, ant kurio statomas rūmas, priklauso pastato vidaus ir išorės kokybė. Kokius pagrindus kultivuoji, tokiu ir tampi. Tikslas suformuoja priemones, o paslanki ir lanksti psichika išmoksta priimti sprendimus vienokiu ar kitokiu būdu.
 Tam, kad įnešti aiškumo, trumpai pažvelkime į man žinomų kovos būdų ypatumus.  Čia reikia pabrėžti, kad žinoti dar nereiškia mokėti. Mokėti gali tik tai, ką darai kasdien, todėl yra sunku suderinti du kovos menus, nes eiti iš karto dviem keliais neįmanoma. Kartais žmogus susiduria su įvairiomis kovos menų mokyklomis, turi laimėjimų dvikovių šakų rungtyse, susipažįsta su specialaus kovinio parengimo metodais, tarnauja kariuomenėje, tačiau tik filmuose tie įgūdžiai išlieka visam gyvenimui. To ko nedarai kasdien ir ilgai- to ir nemoki. Tačiau... visada yra ir kita pusė. Svarus rusiškas posakis: "Meistriškumo nepragersi", taip pat turi savyje liaudies išminties Tai, ką esi praėjęs, įvertinęs, atmetęs ar priėmęs virsta tavo patirtimi ir sukuria gilesnį reiškinių suvokimą, aiškesnį matymą. Ši patirtis leidžia iškristalizuoti vertingiausius kovos menų elementus, juos puoselėti, o buvusių klaidų nekartoti ateityje.

Puslapis pildomas...
Toliau bus rašoma apie kai kurių autoriui žinomų aktualių mūsų laikais dvikovinių kovos būdų ypatybes ir kaip atsirado Švelnios savigynos sistema.

Mes turime dvi galimybes: visą laiką sekioti paskui kažką, arba kažką vedžioti paskui save. Galime visą gyvenimą būti mokiniu, galime ir mokytoju. Nebuvęs geru mokiniu- nebūsi ir geru mokytoju. Yra ir trečias kelias: Visada būti mokytoju sau pačiam. Jeigu vėl prisiminti Bruce Lee, jis teigė, kad niekada nereikia būti nei "už", nei "prieš", o pasilikti tarp jų.  Būti  mokytoju pačiam sau reiškia atsakomybę, eksperimentą, tyrimų laboratoriją, kuri visada šalia. Tai ieškojimai ir kūryba. Laimei, kovos menai skatina kūrybingumą. Būti savo paties vedliu įmanoma jau nuo pirmųjų žingsnių. Su viena sąlyga: Asmenybė turi būti brandi. Pagrindinis brandžios asmenybės požymis- atskirti tikrus dalykus nuo mums atrodančių tikrais. Kovos menai turėtų to  mokyti pirmiausia.