Draugas- tai tokia artima siela. Jūsų nesieja giminystės ryšiai, nėra jokių įsipareigojimų. Jis, tarytum, niekas, tačiau tuo pat metu Jums reiškia labai daug. Draugystės laužo, priešingai, nei įsimylėjėliams, kurstyti nereikia. Iš draugo nesitiki jokios naudos. Tiesiog gera, kad jis yra ir tiek. Draugų nedaug- tik vienas, kitas per gyvenimą. Bet visam laikui. Draugui patinki toks, koks esi. Jis beveik visada supranta, ką Tu nori pasakyti. Jis vertina tavo kelią ir netrukdo juo eiti. Draugas Tau yra Žmogus, kaip ir Tu Jam. Ne visada pasiseka turėti draugą, tačiau Juo būti gali visada.
Tokiems ir yra skirtas šis puslapis. Draugams norisi atverti tai, kas svarbiausia Tau pačiam. Taigi kiekvienas čia skambantis žodis bus pasvertas to, kuris trokšta būti savimi ir nepripažįsta kaukių. Kitokiu būti tiesiog neįmanoma. Su draugais...
2013.11.01. Visų šventė.
Turiu draugų, kurie manęs net nepažįsta. Ir nors jie gyvena geresniame pasaulyje- jie visada šalia. Daug ką atiduočiau, jei galėčiau su jais pabūti bent valandėlę. Pabūti, paklausyti, įsiurbti kiekvieno jų žodžio reikšmę. Jūs juos tikrai žinote. Jų vardai lengvai skraido erdvėje, aplankydami tuos, kurie myli ir yra laisvi. Jie mylėjo tai, ką jie veikė ir, būdami nepaprasti, kentėjo, kaip paprasti mirtingieji. Laimingas tas, kas buvo bent prisilietęs prie tos jų veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai. Kernagis, Chajamas, Marcinkevičius, Vysockis, Krišnamurtis, Briusas Lee, Markas Aurelijus, Leonardas da Vinčis, Džordžas Harisonas ir žinoma Džonas- šių milžinų figūros atmintyje iškyla pirmiausia. Ir vis dėlto su Vytautu teko kalbėtis, su Justinu būti šalia ir tai yra pakankamai daug vienam žmogui.
Šią dieną prisimenu išėjusius savo artimuosius ir tuos, kurie tapo artimi visai kitokia prasme. Prieš 33 metus pavyko surasti ir Volodios kapą. Štai toks jis buvo tada:
NEIŠEIKITE PER ANKSTI,
KOVOTOJAI...
2015.09.14
Tie žmonės, su
kuriais praėjusiame amžiuje pradėjome Vilniuje praktikuoti kovos
menus, man yra kažkuo ypatingi. Beveik, kaip mokyklos draugai. Kai
ką nors studijuoji drauge, ieškai kartu, daliniesi savo atradimais,
susikuria tokia pakili atmosfera, kuri lydi tave visą laiką. Tų
žmonių nesutinki dešimtis metų, nežinai kuo jie gyvena, kol
vieną dieną tave pasiekia žinia apie tai, kad jų jau nebesutiksi.
Vakar netikėtai sužinojau apie vieno iš tokių optimistiškų
kovotojų mirtį. Ne, ne ringe. Dabar retai kas miršta ringe.
Dažniau gatvėje, ligoninėje, slaugos palatoje. Net kovotojui
kvaila būtų mirti ringe, kai tiek daug dar reikia išmokti,
pajausti, suprasti.
Visatoje viskas vyksta
reikiamu laiku, tačiau, nepaisant to, kyla pojūtis, kad daug kas
įvyksta per anksti. Per anksti išeina draugai. Mes tiek daug
sprendimų priimame per anksti, kad per vėlu ką nors ir keisti.
Taip ir nesikeičiame šimtmečiais. Tik tobuliname ir tobuliname
technologijas. Informacines, chemines, karines. Argi mes ne
kovotojai? Kol dar užtenka vietos po saule, kovojame už vietą
darbe, už Tėvynę, kuriai nuolat gresia pavojai, už geresnę vietą
svetimoj šaly, arba troleibuse, už tiesą, šviesą, už viską.
Mes kovotojai. Konkuruotojai. Tačiau... karo lauke meilės nerasi.
Kai mus palieka
artimieji, tada prisimenam, kokie jie mums buvo brangūs. Patys
geriausi. Tada pajuntame meilės dvelksmą. Ir vėl kovojame toliau.
Su blogais įpročiais, su savimi ir su kitais, su mėsa, su stresu,
prieš smurtą. Kariaujame. Ir tik tuomet, kai nervų sistema išsenka
ir mus ištinka depresija, kai nebėra jėgų daryti bet ką, net
kovoti, tada kilnus sveikatos fronto kovotojas atneša mums
brangiausių vaistų ir švelniai taria, jog kito kelio nėra, jog
žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė už kurią taip pat reikia
kovoti. Ir kad savižudybė yra toks dižiulis blogis, kad geriau jau
mirti kare.
Prisimenu tą tvirtą,
lankstų vyrą, su kuriuo liejome prakaitą ant medinių sporto salių
grindų. Jis buvo vienas pirmųjų atestuotų karate trenerių
Vilniaus mieste. Keletą metų kartu dalyvavome kursuose,
egzaminuose, varžybose. Daužėme plytas ir lentas, stebindami
miesto publiką ir gerdavome šampaną, jei tapdavome čempionais. Už
tave Aleksandrai! Su meile.
IN MEMORIAM PRANUI GOLOVAČ.
Gera
turėti draugų. Tarp jų kartais pasitaiko ypatingų. Savo proto aštrumu,
įžvalgomis, sugebėjimais. Gebėjimu mylėti. Turėjau ir aš tokį, su
kuriuo, nors ir susitikdavom retai, kiekvieną kartą po to, jausdavausi
kažkiek ūgtelėjęs. Karate, akrobatikos, aikido ir gyvenimo filosofijos
meistras mums, einantiems kovos menų ieškojimų keliais, buvo traukos
objektas, mokytojas, puikus pašnekovas ir daugelio sričių žinovas.
Pažintis, prasidėjusi S. Galkausko, veliau A, Mikšio treniruotėse
maždaug 1986 metais, kur susirinkdavo daug būsimų rimtų kovos meistrų ir
trenerių, gerokai sustiprėjo, susikūrus kovos menų klubui "Forma". Ten,
kaip tik ir atsiskleidė Prano Golovač (apie kurį dabar ir pasakoju)
trenerio, lyderio ir mokytojo savybės. Tuomet dar nebuvo kompiuterių,
tačiau video produkcija su koviniais filmais klestėjo. Taigi mūsų karate
ir u šu grupėse susiburdavo iki 60- 80 žmonių. Daugiausia vaikų ir
jaunimo. Aš jį tada vadinau Franeku, o jo grupių auklėtiniai greitai
tapo gerais akrobatais, visus stebindami įvairiais triukais, klubo
švenčių, ar parodomųjų varžybų metu. Nors, Pranas tai visada pabrėždavo,
kad geresnis akrobatas yra jo brolis dvynys Petras. Klube buvo didžiulė
salė, kurios vidury, kartais turėdavome gana rimtų asmeninių pokalbių,
ar treniruočių dviese. Tai buvo miela širdžiai darbovietė, ieškojimų ir
savirealizacijos mokykla. Susitikimai tesėsi apie ketverius metus.
Vėliau mūsų keliai susikirsdavo vietnamietiško Niat Nam treniruotėse,
seminaruose ir stovyklose. Esame kartu važiavę tobulintis į Lenkiją pas
žinomą karatė meistrą iš Jugoslavijos- Iliją Jorgą. Tai vis praėjusio
amžiaus aidai. Naujojo amžiaus pirmame dešimtmetyje Pranas buvo
pakviestas dirbti kovinio parengimo instruktoriumi Vadovybės apsaugos
departamente ir mūsų susitikimai tapo dažnesni. Jis jau buvo įkūręs
aikido centrą prie Žirmūnų žiedo, kur dažnai vykdavo ir specialiųjų
tarnybų darbuotojų mokymai, ar jų kovinių įgūdžių patikrinimai. Iki šiol
jaučiu didelę pagarbą žmogui, kurio akyse pats turėjau demonstruoti
kovinius veiksmus per eilinius fizinio pasirengimo patikrinimo testus.
Jis visada mane vertindavo aukščiausiais balais ir ne dėl to, kad mes
seni pažįstami. Buvo objektyvus, griežtas, bet teisingas. Buvo. Per
trumpai. Kiekvienąkart šiltai prisimindamas Franeką pagalvoju, koks
svarbus man jis yra iki šiol. Kaip ir daugeliui. Ne vienam savo mokinių
jis tiesiog suformavo pagrindus visam gyvenimui. Įsivaizduoju, kiek daug
mylinčių širdžių jį prisimena.
P.S.
Su juo dažnai kalbėdavome rusiškai. Todėl, kai ryžausi parašyt
eilėraštį, jis pasipylė, būtent, šia kalba. Ech, visos kalbos yra geros,
jei tik jomis kalba tokie žmonės, kaip Pranas...
Iš R. Petkevičiaus foto archyvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą