Draugams

2013.10.30 Sveiki!
Draugas- tai tokia artima siela. Jūsų nesieja giminystės ryšiai, nėra jokių įsipareigojimų. Jis, tarytum, niekas, tačiau tuo pat metu Jums reiškia labai daug. Draugystės laužo, priešingai, nei įsimylėjėliams, kurstyti nereikia. Iš draugo nesitiki jokios naudos. Tiesiog gera, kad jis yra ir tiek. Draugų nedaug- tik vienas, kitas per gyvenimą. Bet visam laikui. Draugui patinki toks, koks esi. Jis beveik visada supranta, ką Tu nori pasakyti. Jis vertina tavo kelią ir netrukdo juo eiti. Draugas Tau yra Žmogus, kaip ir Tu Jam. Ne visada pasiseka turėti draugą, tačiau Juo būti gali visada.
 Tokiems ir yra skirtas šis puslapis. Draugams norisi atverti tai, kas svarbiausia Tau pačiam. Taigi kiekvienas čia skambantis žodis bus pasvertas to, kuris trokšta būti savimi ir nepripažįsta kaukių. Kitokiu būti tiesiog neįmanoma. Su draugais...



2013.11.01. Visų šventė.
 Turiu draugų, kurie manęs net nepažįsta. Ir nors jie gyvena geresniame pasaulyje- jie visada šalia. Daug ką atiduočiau, jei galėčiau su jais pabūti bent valandėlę. Pabūti, paklausyti, įsiurbti kiekvieno jų žodžio reikšmę. Jūs juos tikrai žinote. Jų vardai lengvai skraido erdvėje, aplankydami tuos, kurie myli ir yra laisvi. Jie mylėjo tai, ką jie veikė ir, būdami nepaprasti, kentėjo, kaip paprasti mirtingieji. Laimingas tas, kas buvo bent prisilietęs prie tos jų veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai. Kernagis, Chajamas, Marcinkevičius, Vysockis, Krišnamurtis, Briusas Lee, Markas Aurelijus, Leonardas da Vinčis, Džordžas Harisonas ir žinoma Džonas- šių milžinų figūros atmintyje iškyla pirmiausia. Ir vis dėlto su Vytautu teko kalbėtis,  su Justinu būti šalia ir tai yra pakankamai daug vienam žmogui.
 Šią dieną prisimenu išėjusius savo artimuosius ir tuos, kurie tapo artimi visai kitokia prasme. Prieš 33 metus pavyko surasti ir Volodios kapą. Štai toks jis buvo tada:






 SVEIKINIMAS GERAM DRAUGUI VALDEMARUI

 Tiems,kas domisi peilių technika, o vienas tokių yra mano senas draugas Valdemaras, pristatau tokį laisvalaikio šokį. Tegu tai būna pasveikinimas jo gimtadienio proga. Būk sveikas Valdai. Tu man visada esi puikus gero sporto specialisto pavyzdys Tokio, kuris domisi daug kuo, turi didžiulį bagažą žinių ir jomis noriai dalinasi ne tik skaitydamas paskaitas, bet ir prie arbatos puodelio. Nuo 2001 metų, kai abu svaigom didžiojo meistro Wong Kiew Kit idėjomis, ne kartą teko susitikti įvairiomis aplinkybėmis, tačiau vienas dalykas mumyse niekada nesikeisdavo. Mes visą laiką žengdavome tolyn savo ieškojimuose ir visada turėdavome kažką įdomaus viens kitam papasakoti.  Pastaraisiais metais dažnai lindėjai mano mintyse tuo metu, kai aš krimtau fitneso teoriją. Galvodavau:  Įdomu,kaip Valdas atsakytų į vieną ar kitą klausimą? Tačiau taip ir nepaskambindavau. Turiu tokią ydą- dažnai paleidžiu įvykius tekėti sava vaga niekaip jų neforsuodamas. Vis vien žinau, kad susitiksim, nors Tu, tur būt, pakankamai užsiėmęs su savo moksliniais darbais, o ir aš visiškai neturiu kito laiko, nes tik miegu, skaitau ir treniruojuosi.
Rimti kovų meistrai sako, kad kovos menas neturi niekaip pavirsti šokiu. Tačiau,mano nuomone, šokis gali būti puikia priemone treniravimuisi. Taigi gimtadienio proga įdedu tokį kovinį video pasveikinimą, kuriame viskas taip pat, kaip ir prieš 12 metų Dubingiuose.
 Linkiu sveikatos Tau ir tiems, kas tiki. Iki susitikimo.

 Romualdas


video




NEIŠEIKITE PER ANKSTI, KOVOTOJAI...
2015.09.14
Tie žmonės, su kuriais praėjusiame amžiuje pradėjome Vilniuje praktikuoti kovos menus, man yra kažkuo ypatingi. Beveik, kaip mokyklos draugai. Kai ką nors studijuoji drauge, ieškai kartu, daliniesi savo atradimais, susikuria tokia pakili atmosfera, kuri lydi tave visą laiką. Tų žmonių nesutinki dešimtis metų, nežinai kuo jie gyvena, kol vieną dieną tave pasiekia žinia apie tai, kad jų jau nebesutiksi. Vakar netikėtai sužinojau apie vieno iš tokių optimistiškų kovotojų mirtį. Ne, ne ringe. Dabar retai kas miršta ringe. Dažniau gatvėje, ligoninėje, slaugos palatoje. Net kovotojui kvaila būtų mirti ringe, kai tiek daug dar reikia išmokti, pajausti, suprasti.
Visatoje viskas vyksta reikiamu laiku, tačiau, nepaisant to, kyla pojūtis, kad daug kas įvyksta per anksti. Per anksti išeina draugai. Mes tiek daug sprendimų priimame per anksti, kad per vėlu ką nors ir keisti. Taip ir nesikeičiame šimtmečiais. Tik tobuliname ir tobuliname technologijas. Informacines, chemines, karines. Argi mes ne kovotojai? Kol dar užtenka vietos po saule, kovojame už vietą darbe, už Tėvynę, kuriai nuolat gresia pavojai, už geresnę vietą svetimoj šaly, arba troleibuse, už tiesą, šviesą, už viską. Mes kovotojai. Konkuruotojai. Tačiau... karo lauke meilės nerasi.
Kai mus palieka artimieji, tada prisimenam, kokie jie mums buvo brangūs. Patys geriausi. Tada pajuntame meilės dvelksmą. Ir vėl kovojame toliau. Su blogais įpročiais, su savimi ir su kitais, su mėsa, su stresu, prieš smurtą. Kariaujame. Ir tik tuomet, kai nervų sistema išsenka ir mus ištinka depresija, kai nebėra jėgų daryti bet ką, net kovoti, tada kilnus sveikatos fronto kovotojas atneša mums brangiausių vaistų ir švelniai taria, jog kito kelio nėra, jog žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė už kurią taip pat reikia kovoti. Ir kad savižudybė yra toks dižiulis blogis, kad geriau jau mirti kare.
Prisimenu tą tvirtą, lankstų vyrą, su kuriuo liejome prakaitą ant medinių sporto salių grindų. Jis buvo vienas pirmųjų atestuotų karate trenerių Vilniaus mieste. Keletą metų kartu dalyvavome kursuose, egzaminuose, varžybose. Daužėme plytas ir lentas, stebindami miesto publiką ir gerdavome šampaną, jei tapdavome čempionais. Už tave Aleksandrai! Su meile.

Aleksandras K. Maskva 1980. Ruduo.
Vilniaus karate pionieriai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą