2016 m. liepos 19 d., antradienis

ŠVELNIOS SAVIGYNOS SISTEMA. POKALBIS APIE MEISTRIŠKUMĄ.



                  

 Jei paklaustumėte, ko mes mokomės Švelnios savigynos sistemoje tai, pirmiausia, pratiname kūną veikti laisvai ir universaliai. Tačiau protingai ir saugiai. Tai reiškia, kad siekiame judesių įvairovės ir niekaip nesirišame prie griežtai nustatytų veiksmų. Mokomės veikti pagal koncepciją: Gebėti neutralizuoti atakas nukreiptas į Jus bet kokiu kampu, atliekamas tuščia ranka ar aštriu, buku, lanksčiu šaltu ginklu. Gynyba prieš šaunamuosius ginklus, ar nusikalstamos veiklos neutralizavimas, juos panaudojant, ar grąsinant panaudoti,   išeina už įprastos gyvenimo tėkmės ribų, reikalauja specialiųjų priemonių ir karinės taktikos. Šios rūšies situacijas sėkmingai spręsti ruošiamos tarnybos, kurioms svarbu išsaugoti pareigūnus, sukelti kuo mažiau pavojaus visuomenei ir veikti kuo efektyviau, panaudojant derybų meną, kovinius ginklus ir sprogmenis. Mes, suvokdami žmogaus kūną, kaip vientįsą smegenų- nervų- raumenų-sąnarių darinį, kuris dažnai būna sunkiai valdomas, nejudrus ir įsitempęs, siūlome būdus, kaip, ne tik įšeiti iš tokios būsenos, bet pasiekti meistriškumo ir sveikatos palaikymo kasdieniniame gyvenime, būvį. Nesigilindami į smulkų kovinės technikos veiksmų klasifikavimą, pateiksime kai kuriuos svarbius, mūsų nuomone, elementus, turinčius neginčijamą vertę kovos meno meistriškumo ugdyme. Kaip jau minėta, laisvas kūno valdymas, vystant matymo, erdvės ir distancijos suvokimo jautrumą yra nelengva, tačiau įveikiama užduotis. Griežtai apibrėžti judesių kompleksai yra vienas būdų išlavinti judesio aštrumą, tikslias stovėsenas, kūno įjungimą į veiksmą. Tačiau greitas, varžybinis tempas, nors dažnai ir pakelia veiksmų atlikimo kokybę iki aukšto meistriškumo lygio (šių veiksmų ribose), tačiau tam, kad tapti kovos improvizatoriumi, arba adekvačiai veikti ir reaguotį į bet ką, tenka vėl ir vėl mokytis naujus formalių judesių rinkinius, tikintis, kad ateis toks laikas, kai šių veiksmų kompleksų iš viso nereikės. Paklauskite kovos meistro ar jis suka galvą dėl kažkokių judesių formų? Jis jas žino. Tačiau gal būt tam, kad mokyti kitus, kad kurti normatyvus egzaminams (kaip gi įvertinsi mokinį, be standartinių judesių rinkinių?), žinant, kad savigynoje, kovoje ir gyvenime viskas yra kitaip, naujai ir nepakartojamai. Švelnios savigynos treniruotėse nėra standartinių kombinacijų, nei formalizuotų judesių kompleksų. Čia naujokas iš karto pratinamas prie visko: laisvo darbo su partneriu, gynybos prieš neapibrėžtas (bet kokias) atakas, technikos su ginklais ir gynybos nuo jų. Vieninteliai standartiniai pratimai yra Tai Chi judesių formos, kurių praktikavimas ugdo ne įsivaizduojamų apibrėžtų kovos veiksmų efektyvumą, o puikią, gana sudėtingų judesių koordinaciją. Juos atliekant lėtu tempu, sąmoningai jaučiant kiekvieną milimetrą, stipriai susijungiant su žeme, atsipalaidavimo būsenoje, vystomos tokios vidinės savybės, kurias sunku „pagauti“ treniruojantis greitu tempu. Jeigu ciklinėse sporto šakose, kur dominuoja vieno judesio rezultatas (šuoliai, bėgimas, mėtymai) galima pagerinti raumenų, skirtų vienai reikiamai pastangai atlikti, kokybę ir funkcijas (judesių koordinacija čia taip pat svarbi), tai kovos menuose, efektyvaus judesio (pastangos) poveikio poreikis gali būti pageidaujamas iš bet kurios raumenų grupės ar jų kombinacijos. Pastangos kryptis erdvėje gali būti kuo įvairiausia. Tokiomis sąlygomis, ištreniruoti kūną veikti efektyviai visais būdais ir visomis kryptimis, įprastiniais metodais yra neįmanoma. Todėl kovos menai lavina ne tik raumenų funkcijas, kurios čia vaidina ne pagrindinį vaidmenį. Tai, ką mes vadiname „jautrumu“ yra raktas į meistriškumą. Meistriškumas nėra kažkas laikina. Tai ne geriausios sportinės formos viršūnė. Viršūnėje išsilaikyti galima neilgai. Meistriškumas suprantamas, kaip geras būvis kasdienybėje ir toks pat geras būvis (įskaitant ir kovotojo kondicijas) sunkioje situacijoje. Meistriškumas gerėja ne pagal užsakymą. Jo nesuplanuosi. Meistriškumas yra tai, ką darai kasdien. Galima įvertinti save, kaip meistrą, galima galvoti apie save taip, gal būt gali tave vertinti kiti. Tačiau meistras niekada tokiu nesijaučia. Jam tai natūralus būvis, kuriame jis visada išlieka pačiu savimi. Netgi tada, kai viduje kas nors stipriai pasikeičia.
Romualdas .  2016.07.18

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą