( 2016.09.07 Mintys sugrįžus)
Stovykla buvo puiki. Likimas suvedė su žmonėmis,
turinčiais savyje tokių savybių, kurios mane
retai kada liūdina. Žaviuosi žmonėmis, turinčiais silpną regėjimą,
tačiau besidžiaugiančiais gyvenimu, vaidinančiais scenoje, dainuojančiais prie
laužo, pasakančiais tau kažką svarbaus
ir gražaus. Jie beveik niekada neprašo pagalbos, yra labai savarankiški ir
nuoširdūs. Tarp jų jaučiuosi mylimas ir atsakau tuo pačiu. Mūsų ryto mankštų
metu bandžiau parinkti kuo lengvesnius ir naudingesnius pratimus, kurie padėtų mano
draugams atrasti savo kasdienių kvėpavimo pratimų rinkinį, pajusti, kiek daug
privalumų gali suteikti nuolat treniruojami judesiai. Pusiausvyros jausmas,
turint silpną regėjimą, beveik visada yra sutrikęs. Visiškai nematantis žmogus
eina tiesus, visais savo jutimais susitelkęs žemyn- pirmyn, kiek įtempęs
pečius, kurie kartais apsaugo nuo susidūrimų. Jo žingsniai galėtų būti
minkštesni, labiau spyruokliuojantys. Kojos vos, vos sulenktos, visada
ieškančios tvirtos atramos ant žemės, jautrios, lyg aštuonkojo čiuptuvai.
Speciali treniruotė galėtų būti raktas į geresnę gyvenimo kokybę. Tačiau ir be
to su žmonėmis visada yra tiek gera, kiek juose yra žmoniškumo. O jo stovykloje
buvo per kraštus! Stebėdamas savo draugus, jaučiu dėkingumą, matydamas, kokie
jie puikūs. Pats išlikdamas savimi, mokausi iš jų daugelio dalykų. Mokausi
juoktis, siausti, šokti, žvengti, nelaiku nutraukti rimtą pokalbį, išreikšti
mintį scenoje, valgyti šašlykus vidury nakties, mėgautis brendžiu, norėti
išsiskirti iš visų akimirkai, būti lyderiu sporto varžybose ir tyliai klausytis
ežero garsų. Suprantu, kad ir aš esu lygiai toks, kaip ir jie. Mylintis gerą
žodį ir svaigstantis nuo netikėtai išreikšto dėmesio savo atžvilgiu. Dėmesys...
tai tokia universali valiuta, kurios trokšta ir žvaigždės ir vargdieniai.
Tačiau. Be poezijos yra ir proza. Sugrįžkime trumpam prie materialių dalykų.
Kokie, vis dėlto, buvo stovyklos tikslai,
ką mes pasiekėme, ko išmokome, ką supratome?
Standartiškai: Gerai praleidome laiką, neblogai
maitinomės, buvome arba vakarėlių liūtai, arba vakarėlių pelės. Galėjome
visiems parodyti, ką sugebame, o, iš tikrųjų, kokie esame. Teatro aktoriai,
vadovaujami įdomaus režisieriaus, sukūrė spektaklį. Jie kūrė jį visą savaitę.
Dailino ir aštrino. Jame buvo angelas. Toks baltas šokantis varpelis. Sunku
būti angelu. Jam viskas atrodo taip, kaip turi būti. Gi žmonėms dažniausiai
atvirkščiai. Dėl to ir sunku. Norisi gelbėti, saugoti, perspėti, rodyti kelią.
Deja, vedlių mūsų gyvenime- šimtai. Tik jie patys nežino kur eina. Žino angelas.
Jis atneša kiekvienam po plunksną tartum sakydamas: „Skriskite kiekvienas savo
keliais“. O mes ją įmerkiame į juodą rašalą nervingai primargindami gyvenimo
knygos puslapius, mindydami viens kitam kojas lyg kokie žmonės- drambliai. Ne,
ne tie, kuriuos tokiais paverčia liga, o tie, kas nejaučia aplinkos ir, vargu,
ar jaučia patį save. Žmogus – dramblys
tai ir metafora ir realybė. Taip gera, kai už atstumiančios išvaizdos slepiasi
jautri siela ir bloga, jei atvirkščiai. „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“
– girdime tiesą ir čia pat: „Niekas
neturi daryti taip, kaip nori kiti“. Mes, iš tikrųjų, turime daug laiko būti
savimi, tačiau kokie gi mes esame? Ar didžiausią gyvenimo dalį darome tai, ko
nenorime daryti? Spektaklyje angelas toliau verčia žaisti laiko žaidimus, o laikas galiausiai
nušluoja ir juodus ir baltus siūlus, kurie mus riša tarpusavyje. Ir tik meilė
yra nuostabi ir, beveik nepasiekiama. Tačiau pakanka žinoti, kad ji yra.
Visaapimanti ir nepajudinama... Kai kas ją netgi pažįsta. Kitaip nebūtų keliami
tokie klausimai scenoje. Štai tokius svarbius dalykus teko išgyventi šioje
paprastoje poilsio stovykloje ir ne tik spektaklio metu. Visur. Kiekvieną
sekundę.
Romualdas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą