2016 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

STOVYKLA, KAIP SPEKTAKLIS PRIE MIŠKO EŽERO.




( 2016.09.07 Mintys sugrįžus)

Stovykla buvo puiki. Likimas suvedė su žmonėmis, turinčiais savyje tokių savybių, kurios mane  retai kada liūdina. Žaviuosi žmonėmis, turinčiais silpną regėjimą, tačiau besidžiaugiančiais gyvenimu, vaidinančiais scenoje, dainuojančiais prie laužo,  pasakančiais tau kažką svarbaus ir gražaus. Jie beveik niekada neprašo pagalbos, yra labai savarankiški ir nuoširdūs. Tarp jų jaučiuosi mylimas ir atsakau tuo pačiu. Mūsų ryto mankštų metu bandžiau parinkti kuo lengvesnius ir naudingesnius pratimus, kurie padėtų mano draugams atrasti savo kasdienių kvėpavimo pratimų rinkinį, pajusti, kiek daug privalumų gali suteikti nuolat treniruojami judesiai. Pusiausvyros jausmas, turint silpną regėjimą, beveik visada yra sutrikęs. Visiškai nematantis žmogus eina tiesus, visais savo jutimais susitelkęs žemyn- pirmyn, kiek įtempęs pečius, kurie kartais apsaugo nuo susidūrimų. Jo žingsniai galėtų būti minkštesni, labiau spyruokliuojantys. Kojos vos, vos sulenktos, visada ieškančios tvirtos atramos ant žemės, jautrios, lyg aštuonkojo čiuptuvai. Speciali treniruotė galėtų būti raktas į geresnę gyvenimo kokybę. Tačiau ir be to su žmonėmis visada yra tiek gera, kiek juose yra žmoniškumo. O jo stovykloje buvo per kraštus! Stebėdamas savo draugus, jaučiu dėkingumą, matydamas, kokie jie puikūs. Pats išlikdamas savimi, mokausi iš jų daugelio dalykų. Mokausi juoktis, siausti, šokti, žvengti, nelaiku nutraukti rimtą pokalbį, išreikšti mintį scenoje, valgyti šašlykus vidury nakties, mėgautis brendžiu, norėti išsiskirti iš visų akimirkai, būti lyderiu sporto varžybose ir tyliai klausytis ežero garsų. Suprantu, kad ir aš esu lygiai toks, kaip ir jie. Mylintis gerą žodį ir svaigstantis nuo netikėtai išreikšto dėmesio savo atžvilgiu. Dėmesys... tai tokia universali valiuta, kurios trokšta ir žvaigždės ir vargdieniai. Tačiau. Be poezijos yra ir proza. Sugrįžkime trumpam prie materialių dalykų. Kokie, vis dėlto, buvo stovyklos tikslai,  ką mes pasiekėme, ko išmokome, ką supratome?
Standartiškai: Gerai praleidome laiką, neblogai maitinomės, buvome arba vakarėlių liūtai, arba vakarėlių pelės. Galėjome visiems parodyti, ką sugebame, o, iš tikrųjų, kokie esame. Teatro aktoriai, vadovaujami įdomaus režisieriaus, sukūrė spektaklį. Jie kūrė jį visą savaitę. Dailino ir aštrino. Jame buvo angelas. Toks baltas šokantis varpelis. Sunku būti angelu. Jam viskas atrodo taip, kaip turi būti. Gi žmonėms dažniausiai atvirkščiai. Dėl to ir sunku. Norisi gelbėti, saugoti, perspėti, rodyti kelią. Deja, vedlių mūsų gyvenime- šimtai. Tik jie patys nežino kur eina. Žino angelas. Jis atneša kiekvienam po plunksną tartum sakydamas: „Skriskite kiekvienas savo keliais“. O mes ją įmerkiame į juodą rašalą nervingai primargindami gyvenimo knygos puslapius, mindydami viens kitam kojas lyg kokie žmonės- drambliai. Ne, ne tie, kuriuos tokiais paverčia liga, o tie, kas nejaučia aplinkos ir, vargu, ar jaučia patį save. Žmogus  – dramblys tai ir metafora ir realybė. Taip gera, kai už atstumiančios išvaizdos slepiasi jautri siela ir bloga, jei atvirkščiai. „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“ –  girdime tiesą ir čia pat: „Niekas neturi daryti taip, kaip nori kiti“. Mes, iš tikrųjų, turime daug laiko būti savimi, tačiau kokie gi mes esame? Ar didžiausią gyvenimo dalį darome tai, ko nenorime daryti? Spektaklyje angelas toliau verčia  žaisti laiko žaidimus, o laikas galiausiai nušluoja ir juodus ir baltus siūlus, kurie mus riša tarpusavyje. Ir tik meilė yra nuostabi ir, beveik nepasiekiama. Tačiau pakanka žinoti, kad ji yra. Visaapimanti ir nepajudinama... Kai kas ją netgi pažįsta. Kitaip nebūtų keliami tokie klausimai scenoje. Štai tokius svarbius dalykus teko išgyventi šioje paprastoje poilsio stovykloje ir ne tik spektaklio metu. Visur. Kiekvieną sekundę.

Romualdas














Komentarų nėra:

Rašyti komentarą