2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

IN MEMORIAM PRANUI GOLOVAČ.

 Gera turėti draugų. Tarp jų kartais pasitaiko ypatingų. Savo proto aštrumu, įžvalgomis, sugebėjimais. Gebėjimu mylėti. Turėjau ir aš tokį, su kuriuo, nors ir susitikdavom retai, kiekvieną kartą po to, jausdavausi kažkiek ūgtelėjęs. Karate, akrobatikos, aikido ir gyvenimo filosofijos meistras mums, einantiems kovos menų ieškojimų keliais, buvo traukos objektas, mokytojas, puikus pašnekovas ir daugelio sričių žinovas. Pažintis, prasidėjusi S. Galkausko, veliau A, Mikšio treniruotėse maždaug 1986 metais, kur susirinkdavo daug būsimų rimtų kovos meistrų ir trenerių, gerokai sustiprėjo, susikūrus kovos menų klubui "Forma". Ten, kaip tik ir atsiskleidė Prano Golovač (apie kurį dabar ir pasakoju) trenerio, lyderio ir mokytojo savybės. Tuomet dar nebuvo kompiuterių, tačiau video produkcija su koviniais filmais klestėjo. Taigi mūsų karate ir u šu grupėse susiburdavo iki 60- 80 žmonių. Daugiausia vaikų ir jaunimo. Aš jį tada vadinau Franeku, o jo grupių auklėtiniai greitai tapo gerais akrobatais, visus stebindami įvairiais triukais, klubo švenčių, ar parodomųjų varžybų metu. Nors, Pranas tai visada pabrėždavo, kad geresnis akrobatas yra jo brolis dvynys Petras. Klube buvo didžiulė salė, kurios vidury, kartais turėdavome gana rimtų asmeninių pokalbių, ar treniruočių dviese. Tai buvo miela širdžiai darbovietė, ieškojimų ir savirealizacijos mokykla. Susitikimai tesėsi apie ketverius metus. Vėliau mūsų keliai susikirsdavo vietnamietiško Niat Nam treniruotėse, seminaruose ir stovyklose. Esame kartu važiavę tobulintis į Lenkiją pas žinomą karatė meistrą iš Jugoslavijos- Iliją Jorgą. Tai vis praėjusio amžiaus aidai. Naujojo amžiaus pirmame dešimtmetyje Pranas buvo pakviestas dirbti kovinio parengimo instruktoriumi Vadovybės apsaugos departamente ir mūsų susitikimai tapo dažnesni. Jis jau buvo įkūręs aikido centrą prie Žirmūnų žiedo, kur dažnai vykdavo  ir specialiųjų tarnybų darbuotojų mokymai, ar jų kovinių įgūdžių patikrinimai. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą žmogui, kurio akyse pats turėjau demonstruoti kovinius veiksmus per eilinius fizinio pasirengimo patikrinimo  testus. Jis visada mane vertindavo aukščiausiais balais ir ne dėl to, kad mes seni pažįstami. Buvo objektyvus, griežtas, bet teisingas. Buvo. Per trumpai. Kiekvienąkart šiltai prisimindamas Franeką pagalvoju, koks svarbus man jis yra iki šiol. Kaip ir daugeliui. Ne vienam savo mokinių jis tiesiog suformavo pagrindus visam gyvenimui. Įsivaizduoju, kiek daug mylinčių širdžių jį prisimena. 
P.S. Su juo dažnai kalbėdavome rusiškai. Todėl, kai ryžausi parašyt eilėraštį, jis pasipylė, būtent, šia kalba. Ech, visos kalbos yra geros, jei tik jomis kalba tokie žmonės, kaip Pranas...
Iš R. Petkevičiaus foto archyvo.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą